nebeieškau „Atleisk, nesutiksiu niekuomet.“

Ateis tas metas, kai horizontas nebylys
Iš akių ir sąmonės išsprūsta,
Kai paskutinis spindulys veidu nuslys,
Kur nebūtis jau susisukus gūžtą.

Žydėjimas – bekalbis grožio spindesys,
Ar man vienam apsunkę akys markstos?
Kai grimzta pamažu šviesiausioji žaismė „esi“,
Akimirka slysta į atvertą karstą,

Į tamsą gyvasties, kurioj užgimęs jaudulys
Telkiasi, besiblaškąs į trapią mintį:
Nėra matmens, kurtus yra įkritęs pavyzdys
Tuštumoje, kuri gebės gaminti.

Iš spalvų, garsų, ženklų dėlioti stebuklus,
Kurie nustebins net Kūrėjo žingsnį:
Galias suteikęs, Jis – toks naivus ir patiklus,
Bet įžvalgus – grįžtant teks grąžinti.