Girdžiu tave:
- Aš myliu Lietuvą.
O aš?
Iš saujos žemės barstosi tauta.
Tai kaip mylėti, jeigu šitaip sopa?
- Mažyte, auk!
Tiktai į dangų tegali paaugti.
Į žemę dar.
Kitom kryptim jau - ne.
Kai kalbos garsios ar jų daug,
Nelengva sielai atsikvėpti.
Ir mano žodžiuose nelieka įvairovės.
Atšniokštęs vėjas net sustot nemoka,
Ir pustos Lietuva kaip smėlio kopos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-06-05 11:55:30
Skausmingas šauksmas, bet ar visi jį girdime?
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-06-05 11:35:25
geras palyginimas su kopomis. Labai.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2011-06-05 10:50:40
Graudulinės karčiosios, Dzieduli, reiktų...tokia jau šį dieną žmogaus...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-05 10:14:54
tas kalbos laisvumas, tas minties grynumas - pelėdiška.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2011-06-05 10:08:16
kaip pienės pūkas prie didžiojo kelio...
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-06-05 09:41:09
paskutinė eilutė daug ką pasakanti - liuks :)