Girdžiu tave:
- Aš myliu Lietuvą.
O aš?

Iš saujos žemės barstosi tauta.
Tai kaip mylėti, jeigu šitaip sopa?

- Mažyte, auk!
Tiktai į dangų tegali paaugti.
Į žemę dar.
Kitom kryptim jau - ne.

Kai kalbos garsios ar jų daug,
Nelengva sielai atsikvėpti.
Ir mano žodžiuose nelieka įvairovės.
Atšniokštęs vėjas net sustot nemoka,
Ir pustos Lietuva kaip smėlio kopos.