Pasupki, paliūliuoki ant bangų -
Nedidelės, aprimo...
Nors ir tuomet jos nedažnai man buvo –
Stichijos siausdavo aukštai viršum laivų,
O gelmėse audroto vandenyno,
Kaip žvakėj degančioj – ramu.
Net nežinau, kur dar galėtų būti tiek tylos.
Gal kapuose, bet jie nebūna gilūs –
Parsinešu į atminį pasaulio vandenynus
Ir užmirštu, kad gali būt dangus viršum galvos.
Be „labas rytas“ eidavom į atmerktas akis,
Gelmėm povandeninėm užgesinę dangų –
Bet sapnuose ir ten giedojo vieversys,
Arimų šiluma ateidavo užsnūst ant rankų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-06-04 18:10:24
pradėčiau nuo paskutinės eilutės...ne taip gilu ir paprasta.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-06-04 13:45:23
,,Parsinešu į atminį pasaulio vandenynus
Ir užmirštu, kad gali būt dangus viršum galvos." .......
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2011-06-04 13:17:19
Nesvargu ar gilūs ar negilūs, tiesa tai, kad iš ten negrįžtama.
Kažin ar vieversys jiems gieda? - tiksliau, ar girdi jie į gylį išėję...
"Mes nebuvom aukštai/Mes nebūsim giliai." Jonukas Strielkūnų į mintis atklydo
kaip vieversys, būk drūtas, Pranai, tiksliau, ir Tu kaip vieversys giedoki buvimo šventę.
Kaip žinai, po pasilabinimo būtina...
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-06-04 12:34:37
šiandien siūbuojam, anot kaip lietaus :) gražus finalas
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-06-04 11:46:00
Daug liūdnai švelnių metaforų. Man patiko tas siūbavimas, labai.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-06-04 08:40:24
Parsinešu į atminį pasaulio vandenynus
---------------------------------------------Bet sapnuose ir ten giedojo vieversys,
...nuostabiai gieda...