Pasupki, paliūliuoki ant bangų -  
Nedidelės, aprimo...
Nors ir tuomet jos nedažnai man buvo –
Stichijos siausdavo aukštai viršum laivų,
O gelmėse audroto vandenyno,
Kaip žvakėj degančioj – ramu.

Net nežinau, kur dar galėtų būti tiek tylos.
Gal kapuose, bet jie nebūna gilūs –
Parsinešu į atminį pasaulio vandenynus
Ir užmirštu, kad gali būt dangus viršum galvos.

Be „labas rytas“ eidavom į atmerktas akis,
Gelmėm povandeninėm užgesinę dangų –
Bet sapnuose ir ten giedojo vieversys,
Arimų šiluma ateidavo užsnūst ant rankų...