Vėl kraujuoji, širdie.
Kaip žaizdoti numirėlio kaulai,
Giltinės nagais išakėti.
Keliasi iš duobių,
Lipa per akmenis.
– Amžiną, – pradeda, – amžiną
Bet nubraukia kryžių
Ir vėl verčias kūliais
Tarp pilkų akmenų...
Eisim, širdie, eisim,
Pasitiksim. Apkabinsim.
Liaunos giltinės rankos,
Rūtomis kvepia jos glėbis.
Ir teka vėl kraujas
Iš žaizdotų... Negyvų...
Amžinos tavo lūpos!
Bet nubraukia kryželį –
Be gyvybės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2011-07-02 12:02:04
tas "širdie" jau toks koktus ir nuvalkiotas, kad nesinori nei skaityti. Tematiką pasirinkai prastą, dėl to viskas taip ir gavosi. Pažiūrėk į kitus dalykus, ne vien į mirtį. Prašyk eilėraštį apie akmenuką, trintuką ar lempą - tai bus smagu, originalu ir savita. O dabar - nuvalkiotų klišių rinkinys. Nepyk, kad taip komentuoju, tiesiog matau, jog gali daug geriau, tai norisi, kad susivoktum, kame yra problema :) Sėkmingai!
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2011-06-01 13:02:56
Kas čia šiandien darosi? Kiek perskaičiau eilių, tai vis tokios liūdnos... apie kapus, amžinybėn išėjusius žmones, apie giltines... Juk vasara pagaliau, reikia džiaugtis, o ne liūdėt (moksleiviams tuo labiau, nes atostogos prasidėjo).