Vėl kraujuoji, širdie.
Kaip žaizdoti numirėlio kaulai,
Giltinės nagais išakėti.
Keliasi iš duobių,
Lipa per akmenis.
– Amžiną, – pradeda, – amžiną
Bet nubraukia kryžių
Ir vėl verčias kūliais
Tarp pilkų akmenų...
Eisim, širdie, eisim,
Pasitiksim. Apkabinsim.
Liaunos giltinės rankos,
Rūtomis kvepia jos glėbis.
Ir teka vėl kraujas
Iš žaizdotų... Negyvų...
Amžinos tavo lūpos!
Bet nubraukia kryželį –
Be gyvybės.