Vėjai išlaužė šakas ne kartą,
Šaukdami mane pakelės medžiu.
Džiaugsmu liūdnu liečiau paukštį baltą –
Norėjau būti skrajūnu lengvu.
Kilo į dangų kreivosios rankos,
Pasiilgusios rytinių aušrų.
Šaknimis žemėn giliai įaugęs,
Duobes išstovėjau – išlipt negaliu.
Grojo man žiogai valsą paguodos,
Skverbiausi į lakštingalų giesmes,
Bijodamas, kad pelėdų juokas
Į nesibaigiančią naktį nuves.
Rudeniui meldžiausi spalvų degimu,
Atsiduodamas į žiemos rankas.
Jaučiau, šaltą bučiavimą imu
Vynioti į šimtametes rieves.
Dabar, kai laikas atėmė man veidą,
Stovėdamas sapnuoju žalius lapus.
Paliko tik pavidalas medžio.
Na ir kas, dar kelio draugas esu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2011-07-02 11:53:11
Pati tematika tai tikrai super, bet pasigedau vidinio darnumo. Kažkaip rimtas man čia striginėjantis, kai kur ir dėl rimo prisikabinčiau, bet manau, kad viskas ateis su laiku, linkiu sėkmės toliau, neapleisk kūrybos :)