Vėjai išlaužė šakas ne kartą,
Šaukdami mane pakelės medžiu.
Džiaugsmu liūdnu liečiau paukštį baltą –
Norėjau būti skrajūnu lengvu.

Kilo į dangų kreivosios rankos,
Pasiilgusios rytinių aušrų.
Šaknimis žemėn giliai įaugęs,
Duobes išstovėjau –  išlipt negaliu.

Grojo man žiogai valsą paguodos,
Skverbiausi į lakštingalų giesmes,
Bijodamas, kad pelėdų juokas
Į nesibaigiančią naktį nuves.

Rudeniui meldžiausi spalvų degimu,
Atsiduodamas į žiemos rankas.
Jaučiau, šaltą bučiavimą imu
Vynioti į šimtametes rieves.

Dabar, kai laikas atėmė man veidą,
Stovėdamas sapnuoju žalius lapus.
Paliko tik pavidalas medžio.
Na ir kas, dar kelio draugas esu.