Santrauka:
Vienas žmogus, kalbėdamas apie mane, pasakė, jog aš lokomotyvais neužtvenkiu upių. Tad pabandžiau tai padaryti, tik nežinau, ar pavyko.
Lokomotyvais užtvenksiu upes,
Ašarose pamirkysiu rankas
Ir, dangaus gabalėlį atkandęs,
Pasileisiu pavėjui į lankas.
Galbūt sviesiu šalin baimės jausmą.
O kam jis man? Nepradžiugins manęs.
Nuo šiol mano širdies dūžių gausmas
Kasdien rytmečiu ausyse paskęs.
Rankos tiesis tik į tave, Žeme,
Virš jūros, žemiau dangaus irkluoju,
Kur vaikai kišenėn smėlį semia,
Kur, tikiu, bus kitaip – į rytojų.
2011
Vytautas Vyšniauskas
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-05-29 22:07:36
...visada patiko burlentininkai, ramumoje patys bučiantys į savo bures...
Anonimas
Sukurta: 2011-05-29 09:31:52
Skaičiau tartum Janonį, o gal Montvilą, daug šūkių, per daug ritmiškas kvietimas (paslėptas, jaučiamas), kilkim į kovą broliai, už saulėtą rytojų...:), taip, patriotizmui-geras, bet dar pramėtyčiau, sutrumpinčiau, sužvejočiau į tinklą eilėraščio esmę.
Sėkmės, Vytautai.
Anonimas
Sukurta: 2011-05-28 23:21:02
mesk baimę ir prieš vėją, prieš :)
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2011-05-28 22:35:30
Dažniau i žemę kojos tiesias,
Kovotojams už tiesą.
Keliai nebūna tiesūs.