Lokomotyvais užtvenksiu upes,
Ašarose pamirkysiu rankas
Ir, dangaus gabalėlį atkandęs,
Pasileisiu pavėjui į lankas.

Galbūt sviesiu šalin baimės jausmą.
O kam jis man? Nepradžiugins manęs.
Nuo šiol mano širdies dūžių gausmas
Kasdien rytmečiu ausyse paskęs.

Rankos tiesis tik į tave, Žeme,
Virš jūros, žemiau dangaus irkluoju,
Kur vaikai kišenėn smėlį semia,
Kur, tikiu, bus kitaip – į rytojų.

                                                    2011

Vytautas Vyšniauskas