(27)

                   Skiriu klasiokei  D. Tamulevičiūtei

               II
Prisimenu,
Tau niekuomet vaidinti nereikėjo -
Tiesiai į sceną, geno lydima, ėjai
Ir štai dabar į sielą įsliuogė šešėliai -
Gyveno savo dalią pokario vaikai.
Į nuotraukas žiūriu –
Nei vienas nepasenom,
Lyg užburti akimirkoje greitoje.
Tegu kiti prie kryžių mūsų mirtį kala,
O mes kaip ir tuomet, kur Varėna,
Gyvenam, Dalia, savo dalią
Pasūdyti labai rupia druska.

Kol žvakės nedegu, kas gali ją užpūsti?
Nuplaukę debesys atidengia žvaigždynus dangumi.
Pelėda

2011-05-21 01:34:14

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Žiogas

Sukurta: 2011-05-22 20:36:44

Gražus, įtraukiantis kalbėjimas. Žvilgsnis į praeitį (gražią gražią).

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2011-05-21 13:08:22

Manau, kad labai brandu

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2011-05-21 06:06:14

Oho! Naktinis esi! Dėkui!

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2011-05-21 03:07:12

Tekstas brandus.
Tema išskirtinė jausmingumu, prisiminimais.
„Gyvenam, Dalia, savo dalią / Pasiūdyti labai rupia druska“ – giliamintė vietelė.

O paskutiniąją eilutę gal vis tik reikėtų paredaguoti (kad ir taip):

Kol žvakės nedegu, kas gali ją užpūsti?
Žvaigždėms nebaisios debesų nuplaukę pusnys...