Skiriu klasiokei D. Tamulevičiūtei
II
Prisimenu,
Tau niekuomet vaidinti nereikėjo -
Tiesiai į sceną, geno lydima, ėjai
Ir štai dabar į sielą įsliuogė šešėliai -
Gyveno savo dalią pokario vaikai.
Į nuotraukas žiūriu –
Nei vienas nepasenom,
Lyg užburti akimirkoje greitoje.
Tegu kiti prie kryžių mūsų mirtį kala,
O mes kaip ir tuomet, kur Varėna,
Gyvenam, Dalia, savo dalią
Pasūdyti labai rupia druska.
Kol žvakės nedegu, kas gali ją užpūsti?
Nuplaukę debesys atidengia žvaigždynus dangumi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-05-22 20:36:44
Gražus, įtraukiantis kalbėjimas. Žvilgsnis į praeitį (gražią gražią).
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2011-05-21 13:08:22
Manau, kad labai brandu
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2011-05-21 06:06:14
Oho! Naktinis esi! Dėkui!
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-05-21 03:07:12
Tekstas brandus.
Tema išskirtinė jausmingumu, prisiminimais.
„Gyvenam, Dalia, savo dalią / Pasiūdyti labai rupia druska“ – giliamintė vietelė.
O paskutiniąją eilutę gal vis tik reikėtų paredaguoti (kad ir taip):
Kol žvakės nedegu, kas gali ją užpūsti?
Žvaigždėms nebaisios debesų nuplaukę pusnys...