Skiriu klasiokei  D. Tamulevičiūtei

               II
Prisimenu,
Tau niekuomet vaidinti nereikėjo -
Tiesiai į sceną, geno lydima, ėjai
Ir štai dabar į sielą įsliuogė šešėliai -
Gyveno savo dalią pokario vaikai.
Į nuotraukas žiūriu –
Nei vienas nepasenom,
Lyg užburti akimirkoje greitoje.
Tegu kiti prie kryžių mūsų mirtį kala,
O mes kaip ir tuomet, kur Varėna,
Gyvenam, Dalia, savo dalią
Pasūdyti labai rupia druska.

Kol žvakės nedegu, kas gali ją užpūsti?
Nuplaukę debesys atidengia žvaigždynus dangumi.