Kuomet tiesa atsiveria lig dugno,
Jau nebijau pažvelgt jai į akis,
Jau nesvarbu, kad nieko gero nepasiūlo -
Ne jos kaltė, kad dugnas taip arti.
Ir net geidžiu, prašau, kad man palieptų
Išeiti valsą šokti su žvake.
Kiti suklūsta: o! bedievis...
Tačiau užantis - be akmens,
O lūpose įžėlus šypsena.
Ir būna, kai be posmų pagalvoju,
Jog Dievas laimintų mane,
Matydamas bažnyčioj prie altoriaus,
Bešokantį su uždegta žvake -
Nevalgau Jėzaus kūno, kraujo negeriu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2011-05-16 16:21:23
Geras, Pranuci, daug minčių suvėlė.
Keisti šie simboliai, kurie turėtų priklausyti Žemei: duona ir vynas.
O kad užantis be akmens, nes ten gyva gėlelė plazda.
Einu paieškoti, ne, Dzieduli, ne žvakės, ją be manęs suras kai reiks,
gerai žinai ką surasiu, tad į sveikatėlę ir drūtas būk...senokai besilabinom.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-05-16 13:26:15
Esate mano marcinkevičius :)