Kuomet tiesa atsiveria lig dugno,
Jau nebijau pažvelgt jai į akis,
Jau nesvarbu, kad nieko gero nepasiūlo -
Ne jos kaltė, kad dugnas taip arti.
Ir net geidžiu, prašau, kad man palieptų
Išeiti valsą šokti su žvake.
Kiti suklūsta: o! bedievis...
Tačiau užantis - be akmens,
O lūpose įžėlus šypsena.
Ir būna, kai be posmų pagalvoju,
Jog Dievas laimintų mane,
Matydamas bažnyčioj prie altoriaus,
Bešokantį su uždegta žvake -
Nevalgau Jėzaus kūno, kraujo negeriu...