Daros kvėpuoti sunku
rytas nubalino kojas,
nubraižė mano pėdas voratinklių gijom,
kai bridau per gilią savo
nesamo ryto paklodę
Ir trumpais pirščiukais
migla apgaubė mano pečius,
rodės, susmeigė ašmenis į šaltą odą.
Ir skambėjo naktis ar namai šaukė, iš tolo
kuždėdami girdėtą giesmę, kadais
mama mane migdydavo su ja.
Prieblanda apgavo,
galvą susuko,
paklaidinti suspėjo
tarp rasos ir tavęs,
nežinau, nė kur koją padėti,
nes bijau nutraukt tau blakstieną,
o gal tik siūlą paklodės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2011-04-13 21:48:46
Žinai, kas man kliuvo jau iškart perskaičius pirmas eilutes? Ogi priešdėlis nu. nubalino, nubraižė. negražu, neskaniai gi :) Be to, daug nereikalingų jungtukų ir kitų mažų žodelyčių. Tiesa, kalbi apie miglos pirščiukus, o po to jie virsta ašmenimis? Negerai, griūna jaukumas. Dar kai kur reiktų žodžius vietomis apkeisti. Ir dar - nubraižė čia netinka. Geriau jau būtų kuteno ar kažkas tokio. Šiaip fain, man patiko. Jei norėsi, galėsiu konkrečiai nurodyti, ką, mano manymu, reikėtų braukti lauk. Eilėraštis vertas darbo :) žengi priekin
Anonimas
Sukurta: 2011-04-13 17:04:29
tarp rasos ir tavęs...
gražu.