Daros kvėpuoti sunku
rytas nubalino kojas,
nubraižė mano pėdas voratinklių gijom,
kai bridau per gilią savo
nesamo ryto paklodę
Ir trumpais pirščiukais
migla apgaubė mano pečius,
rodės, susmeigė ašmenis į šaltą odą.
Ir skambėjo naktis ar namai šaukė, iš tolo
kuždėdami girdėtą giesmę, kadais
mama mane migdydavo su ja.

Prieblanda apgavo,
galvą susuko,
paklaidinti suspėjo
tarp rasos ir tavęs,
nežinau, nė kur koją padėti,
nes bijau nutraukt tau blakstieną,
o gal tik siūlą paklodės.