Šąlantys pirštų galiukai,
nekantriai bildena.
gal netvarką, o gal melodiją?
laukia, ieško, nekantrauja...
O aš vis įkvepiu deguonies,
bandau užuosti tobulybę.
Vis traukiu orą į savus plaučius...
ir keista...
Rožėm pakvimpa.
Ne orchidėjų gaivumu, ne pienių laukų kvapu, ne pakalnutėm, ne našlaitėm...
Po velnių juk pasauly tiek daug kvapų,
o tobulybė kvepia rožėm. Banalu?
Ne. Tai paradoksas.
Juk aš nekenčiu rožių!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-03-26 23:00:45
Traukiame į plaučius, kad išgyventume, į sielą - kad gyventume...
Žinoma yra kvėpavimas, įkvėpimas, kai negalvojame apie deguonį, įkvėpiam pro nosį - tada pajaučiam kvapus, kurie dirgina receptorius nosyje ir yra susiję su tam tikromis smegenų dalimis, atsakingomis už emocijas. Po velnių emocijos čia tikrai nepridėjo, jos ir pasigedau.
Po taško ir klaustuko siūlyčiau pradėt didžiąja raide.
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2011-03-26 21:50:39
Įdomus kūrinys, kažkuo pritraukia dėmesį
Anonimas
Sukurta: 2011-03-26 21:14:43
Neįvyksta tekstas.
Pagalvokite dar. Perkeliu į moksleivių skyrių.
Anonimas
Sukurta: 2011-03-26 17:11:56
Net ir "po velnių" jėgos nepridėjo...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-03-26 11:19:31
Kaip bandymas – neišbaigtas: pavidalas (sieksninė eilutė), skyryba (jei naudojama, tai taisyklingai)...
Toks bandymas „užuosti tobulybę“. Ir dar – tame kelyje link tobulybės nesikeikiama. Ypač poezijoje...