Šąlantys pirštų galiukai,
nekantriai bildena.  
gal netvarką, o gal melodiją?
laukia, ieško, nekantrauja...
O aš vis įkvepiu deguonies,
bandau užuosti tobulybę.
Vis traukiu orą į savus plaučius...
ir keista...
Rožėm pakvimpa.
Ne orchidėjų gaivumu, ne pienių laukų kvapu, ne pakalnutėm, ne našlaitėm...
Po velnių juk pasauly tiek daug kvapų,
o tobulybė kvepia rožėm. Banalu?
Ne. Tai paradoksas.
Juk aš nekenčiu rožių!