atvertas aklina siena esu iš žodžių
už jų tikrovė gimsta sirpsta miršta godžiai
* * *
už jų tikrovė gimsta sirpsta miršta godžiai
kokia netramdoma aistra ir koks veržlumas
skubėjimą į niekur gožia mirę žodžiai
kartojami kaip ramstis dvasiai o ne kūnui
ach toji dvasia kuri tarsi koks akuotas
niežulys saldus skambančių eilučių aidas
negrįžta JIS prikaltas gėdai apraudotas
šauksme užspringęs
„kodėl Tu Mane apleidai?“
o ką apleidai kūno aistrą sielą viltį
nužengęs kančiai kančioje gėdoj išnykęs
ne žodį plakė plakė sopulingą širdį
nors buvo kaltas žodis peržengęs gyvybę
kad taptų amžinu čia laikinumo žemėj
puvėsių krūvoje dar vis viltis rusena
Ražas
2011-03-24 09:16:53
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-03-25 11:46:37
Et, niežuly saldus, akuotas -
Irklai - į pensiją plauk luotas,
Užeisiu „MAXIMON“ kefyro...
Šposins ir vėlek pana Lyra! ;o)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-03-24 22:48:54
Stiprios, subrandintos eilės.
Vartotojas (-a): Akademix
Sukurta: 2011-03-24 12:44:30
Radau tiesos...
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-03-24 12:23:58
Brandus darbas, kaip ilgai išlaikytas brendis, sodrūs žodžiai ir jausmas - neaitrus, bet stiprus, savos gamybos ;)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-03-24 12:12:10
filosofinis sonetas? o jis man patiko...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-03-24 11:36:57
ach toji dvasia kuri tarsi koks akuotas
niežulys saldus skambančių eilučių aidas
...filosifinis sodrus kūrinys...patiko...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2011-03-24 09:55:29
Kur tos mūsų kleboniškos?
Žiūriu, vis skūpesnis daraisi. Bet ką su tavimi padarysi!
Aš čia apie skyrybos ženklus.
Bent mano galva jie jokio kūrinio dar nesugadinę.
Taigi, į sveikatėle, brolau.