Vienišiaus pasija(bedievio maldos)
atvertas aklina siena esu iš žodžių
už jų tikrovė gimsta sirpsta miršta godžiai
* * *
už jų tikrovė gimsta sirpsta miršta godžiai
kokia netramdoma aistra ir koks veržlumas
skubėjimą į niekur gožia mirę žodžiai
kartojami kaip ramstis dvasiai o ne kūnui
ach toji dvasia kuri tarsi koks akuotas
niežulys saldus skambančių eilučių aidas
negrįžta JIS prikaltas gėdai apraudotas
šauksme užspringęs
„kodėl Tu Mane apleidai?“
o ką apleidai kūno aistrą sielą viltį
nužengęs kančiai kančioje gėdoj išnykęs
ne žodį plakė plakė sopulingą širdį
nors buvo kaltas žodis peržengęs gyvybę
kad taptų amžinu čia laikinumo žemėj
puvėsių krūvoje dar vis viltis rusena