Šėlki, giltine, šėlki!..
Verda pragaras sieloje mano.
Taškos smala.
Niekada nesakysiu:
- O Dieve, atleiski,
Kad va toks, neužaugęs lieku.
Kaip dar bus- tegu būna!
Mano žodžiai jau tirpsta burnoj.
Net nušokti ant popieriaus lapo nemoka.
Šėlki, giltine, šėlki!..
Juk mes buvom kartu visą laiką.
Gal todėl negebėjau užaugti,
Vis manydamas- kam man to reikia,
Jeigu vienas prie kito - šalia.
Ir tegu jos nebus, tos ramybės!
Tegu sieloje mano
Kurias karščiausia ugnis.
O širdis?
Te ją kursto,
Kol pelenas pilkas, ataušęs iškris,
Kaip trąša nors menkučiam daigeliui išaugti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-03-12 20:49:35
Gimę mes pradedame įtekėti į mirtį.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-03-11 23:02:05
Daigelis tai išaugs, tik nereikia skubėti.Sudegti visada spėsit
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-03-11 21:35:25
Kaip visada su gilia išvada. Manau, kad pelenų bus pakankamai. Bet dar deginkit, deginkit, ar kur skubat? :)