Šėlki, giltine, šėlki!..
Verda pragaras sieloje mano.
Taškos smala.
Niekada nesakysiu:
- O Dieve, atleiski,
Kad va toks, neužaugęs lieku.
Kaip dar bus- tegu būna!
Mano žodžiai jau tirpsta burnoj.
Net nušokti ant popieriaus lapo nemoka.

Šėlki, giltine, šėlki!..
Juk mes buvom kartu visą laiką.
Gal todėl negebėjau užaugti,
Vis manydamas- kam man to reikia,
Jeigu vienas prie kito - šalia.

Ir tegu jos nebus, tos ramybės!
Tegu sieloje mano
Kurias karščiausia ugnis.
O širdis?
Te ją kursto,
Kol pelenas pilkas, ataušęs iškris,
Kaip trąša nors menkučiam daigeliui išaugti.