Pamąstymų peizažuose
Dangus ne kartą skendo,
Dažniau dar prašėsi,
Kad jį priimčiau į namus.
Ir visuomet – lig šiol- matyt smagu,
Kaip jis per slenkstį žengia,
Mielas savo jaukumu.
Ne kartą iki išnaktų
Praleisdavome kaip bičiuliai,
Todėl seniai jau netikiu dangum,
Kuris taip iš aukštai
Į žmogų žiūri,
Bet jeigu kam atrodys įžūlu
Mane va šitokį girdėti –
Prašau, neerzinkit savęs
Ir netikėkit,
Kaip aš kad netikiu,
Jog gali būt žmogus,
Kuris Dangaus neturi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-03-02 21:14:16
Gal kiekvienas turi po savo debesėlį. O dangų tegu turisi...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-03-01 21:45:05
Visi turi dangų, bet skirtingų atspalvių. Beje, būna net skylėtas ;)
Vartotojas (-a): jolija
Sukurta: 2011-03-01 15:21:19
Sutinku su viskuo, patiko:)