Pamąstymų peizažuose
Dangus ne kartą skendo,
Dažniau dar prašėsi,
Kad jį priimčiau į namus.
Ir visuomet – lig šiol- matyt smagu,
Kaip jis per slenkstį žengia,
Mielas savo jaukumu.

Ne kartą iki išnaktų
Praleisdavome kaip bičiuliai,
Todėl seniai jau netikiu dangum,
Kuris taip iš aukštai
Į žmogų žiūri,
Bet jeigu kam atrodys įžūlu
Mane va šitokį girdėti –
Prašau, neerzinkit savęs
Ir netikėkit,
Kaip aš kad netikiu,
Jog gali būt žmogus,
Kuris Dangaus neturi.