Santrauka:
Kur Justas Marcinkevičius // su Lietuva ir Laisve kalbas.
Štai ta diena,
Kai rytas neišaušo.
Žinojau, kad ateis, taip bus,
Bet kol dar vaikščioja Žmogus,
Kaip patikėt,
Kad rytas neišauš?
Ir gali būt,
Jog nuojautose net daugiau tiesos,
Negu tikrovėje su jos bažnyčiom,
Negu vasario toj
Šešioliktosios rytą.
Lig šiolei Jo vardu,
Jo pavarde meldžiuos,
O Kristus lieka išmintim aukšta -
Nekaldamas manęs prie kryžiaus,
Padėjo galvą erškėčiuotą ant peties –
Pasimeldėm kartu,
Aplenkdami bažnyčias.
Tai gal išties taip buvo,
Kaip skaudėdamas sakau,
Kad gal net ir po to,
Kai gęsta rytas akyse,
Ateina net dangus
Į šitokią Žmogaus bažnyčią.
Ne Saulė užsimerkia, kad naktis...
Štai virpteli kažko bijodama širdis,
Ir suvokiu, kad to, svarbiausio,
Dar ir šiandien nesuprantu.
... Einu į gatvę prie kavos, prie mitingų,
Kur Justas Marcinkevičius
Su Lietuva ir Laisve kalbas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-02-25 22:45:13
Kiekvienas turi savo tiesą. Mes matom taip, kaip norim matyti, vertinam taip, kaip norime vertinti. Kita vertus ir laikotarpis turi savo įtaką. Širdis... Kraujas... Patriotizmas... Kartais vienas žodis turi daugiau įtakos ateičiai, nei tūkstantis gyvybių. Kartais susilaikymas, nutylėjimas gali turėti ateičiai geresnes pasekmes, nei viešas susideginimas protestuojant. Mūsų mentalitetas yra kitoks - juk mes esam ne libiai, ne alžyriečiai, netgi ne graikai. Ir visgi mes turim savo istoriją, išlaikėm tautiškum,ą, nors Lietuva ir buvo visų karų alinama, ji buvo įvykių sūkuryje, ji yra Europos kryžkelėje. Kiti gal neišliktų, o mes išlikom. Keista, juolab, kai buvo laikotarpis, kuomet brolis brolį žudė... O dabar mes nutautėjam. Keista... Ir dėl to Sovietmečio. Mano pusė giminės į Sibirą išvežta, miškuose pokario metu slapstėsi, mamos dėdė žaliukų vadas buvo. Bet niekada nesmerksiu tų, kurie prisitaikė, nes be jų mes irgi nebūtumėm išlikę. Neteisk ir nebūsi teisiamas, Kvinta, juk žinot tokį posakį.
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-02-25 19:52:55
Daug visko čia... Ir Dievas, ir Žmogus, ir Marcinkevičius...
Bet čia gerai:
"Pasimeldėm kartu,
Aplenkdami bažnyčias. "
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2011-02-25 19:30:50
Sovietinėje ideologijoje gyveno laisvi nesovietiniai žmonės, kurie be garsių šnekų turėjo savyje nežodinę Lietuvą, giliai giliai užslėptą, nualintą karo ir sugriautą, kruviną ir alkaną pokarį, visko daug buvo, bet JI vienintelė į kurią buvo galima atsiremti, kad išliktum žmoumi. Pranuci, būk...Ne stilius tai, o gyvenimas, tad kur jį dėti, jei jo ir taip nedaug belikę?
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2011-02-25 18:14:32
Ai ,nepaisyk, Ilona. Aš gi irgi sovietiškas. Gimęs, augęs ten. Visa jaunystė, visos mergos ten. Pagaliau tie sovietiniai mane nuo fašistinių apgynė. Tik, žinoma, ne eilėraščiais, bet krauju. Taip kad spjaudyti į šulinį iš kuriuo tiek daug vandens išgėriau, man nepriimtina. Taip kad nepyk.... Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tau to neteko patirti.
Taigi.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2011-02-25 17:59:39
nuoširdžios ir skausmingos mintys...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-02-25 17:25:44
Jau toks sovdepiškas - tai yra sovietinės ideologijos dvasioje, tie patys principai, t.y. spekuliacija tuščiažodžiavimas butaforinis skambus patriotizmas, bet be jokių gilumų. Labai svetimas man toksai poezijos suvokimas.
J.Marcinkevičius normaliai, jo poezijoje tos panegirikos tuščios - butaforinės nėr. Nors kai Martinaitį paskaitai, ar Čiurlionį pasižiūri, tai gali ir susižavėti Lietuva. O nuo tokių.... sakau, labai svetimas toksai poezijos pajautimas. koksai yra būtent šiame jūsų eiliuke. Sivdepiškas, atsimenu pedagogus, gryn taip pat mylėjo "Tarybinę Lietuvą liaudies sukurtą", būtent tokiame stiliuje...