Štai ta diena,
Kai rytas neišaušo.
Žinojau, kad ateis, taip bus,
Bet kol dar vaikščioja Žmogus,
Kaip patikėt,  
Kad rytas neišauš?

Ir gali būt,
Jog nuojautose net daugiau tiesos,  
Negu tikrovėje su jos bažnyčiom,
Negu vasario toj
Šešioliktosios rytą.

Lig šiolei Jo vardu,
Jo pavarde meldžiuos,
O Kristus lieka išmintim aukšta -
Nekaldamas manęs prie kryžiaus,
Padėjo galvą erškėčiuotą ant peties –
Pasimeldėm kartu,
Aplenkdami bažnyčias.  
  
Tai gal išties taip buvo,
Kaip skaudėdamas sakau,
Kad gal net ir po to,
Kai gęsta rytas akyse,
Ateina net dangus
Į šitokią Žmogaus bažnyčią.

Ne Saulė užsimerkia, kad naktis...
Štai virpteli kažko bijodama širdis,
Ir suvokiu, kad to, svarbiausio,
Dar ir šiandien nesuprantu.

... Einu į gatvę prie kavos, prie mitingų,
Kur Justas Marcinkevičius
Su Lietuva ir Laisve kalbas.