Santrauka:
O aš net ne tada - // dabar DĖKOJU, Dieve, tau...
Turbūt toks įpratimas -
Nežinoti
Kas laukia vandenynų keliuose,-
Tyla tokia,
Kad išgirsti
Kaip Dievas vaikšto po tave -
Nerūpi poteriai jam.
Regis, nori padėkoti
Kad ir po vandeniu su juo laive.
O aš net ne tada -
Dabar DĖKOJU, Dieve, tau,
Atėjusiam, kai ir be poterių - jūreiviai.
Tikėjome -
Kitaip negali būti,
Sugrįšime atgal
Ir jei reikės kam poteriauti “Tėve mūsų“,
Tai tebūnie bent taip,
Kas žvakę mums uždegt galėtų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-16 00:21:58
Labai tikroviškai perteikėte jausmus. Tą gali jausti tik tas, kas ne vieną sykį plaukė povandeniniu laivu, prislėgtas milžiniškos masės vandens, oro trūkumo ir kiekvieną akimirką jaučiantis, kad tai gali būti paskutinė jo kelionė.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-15 20:09:45
Šis labiau savin orientuotas. Nors paminėta Piligrimo ir man labai patiko.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-15 15:31:25
O aš net ne tada -
oi, kokia sunki gremėzdiška nepoetiška eilutė...
Anonimas
Sukurta: 2011-02-15 14:48:48
Skaitant antras posmas atrodo daug silpnesnis. Nepatiko būtent dažnas "poteriavimo" kartojimas. Pirmoje strofoje gražiai sužaidžia eilutė - "Kaip Dievas vaikšto po tave". Gaila, kad (mano akimis) dar neišėjo visko tvirtai sukoncentruoti.