Turbūt toks įpratimas -
Nežinoti
Kas laukia vandenynų keliuose,-
Tyla tokia,
Kad išgirsti
Kaip Dievas vaikšto po tave -
Nerūpi poteriai jam.
Regis, nori padėkoti
Kad  ir po vandeniu su juo laive.

O aš net ne tada -
Dabar DĖKOJU, Dieve, tau,
Atėjusiam, kai ir be poterių -  jūreiviai.
Tikėjome -
Kitaip negali būti,
Sugrįšime atgal
Ir jei reikės kam poteriauti “Tėve mūsų“,
Tai tebūnie bent taip,
Kas žvakę mums uždegt galėtų.