Santrauka:
Kartais tiesiog pagalvoji...
Kas paliks po manęs?
Pagalvoju. Ir keista –
Aklas aklą atves
Į liepsnojantį gaisrą.
Degs galbūt jis rimu
Nulaižydamas žodį,
Išartu arimu
Žemei gerklę pražiodys.
Gal dangus pabučiuos,
Netgi skruostą suvilgys.
Bet reikės apačios
Ir šešėlio prie dilgių,
Ir kietų riedulių,
Ir aštraus spyglio dagio...
Pasirinkt iš kelių –
Iš kelių, kurie degė –
Degs aguona laukuos,
Arba saule virš miško,
Tamsą žvakė šukuos,
Kraujas venose tvinkčios...
..............................................
Tik maža žarija
Šalia laužo nukrito.
Gal įpūsit ir ją,
Ne – užges, kaip ir kitos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-02-14 00:00:44
Jei tinkas šviežias, tai gerai pritraukia :)
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-02-13 22:08:36
Paskutiniame posme man klaustuko pritrūko. Šiaip - geras pamąstymas, patiko.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-13 22:01:50
Ant lubų spjaudyt galima, bet nepatartina - ima varvėt.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-13 18:14:17
Na, negaliu nesižavėti.Niekas manęs neįtikins, kad lyrika pasenęs reikalas, kad kuo įmantriau išsuki metaforas, tuo gražiau. Aš skaitau, kad poezija turi išplaukti iš jausmų, o ne išgimdyta ,iškankinta ir pateikta kuo įmantriau.O Jūsų eilės gyvos, kalba, dainuoja ir ilgam pasilieka širdyje. Tad, ko gi daugiau reikia.Ačiū. Tik viena pastaba – nedinkit ilgam, trūksta Jūsų Ž.Ž.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-02-13 16:39:10
bardiškas tekstas, dainuojamas :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-02-13 13:23:48
Kritiką iš Piligrimo priimu, bet... man nusispjauti ant lubų :)
Kur juoda – ten baltą matau
Ir man nusispjauti ant lubų
Jei sausa – gal bus tuoj lietaus,
Jei miega – sapnuos gal jis skuba.
Kodėl visada keturi,
Jei du prie dviejų mes pridėsim?
Jei žodį už kojų kari –
Nereiškia, pėdom, kad paliesi
Truputį dangaus žiburių,
O galvą užkasi į žemę.
Aš nuomonę savo turiu.
Sakai, kad šią naktį sutemę?
Galbūt. Bet žiūrėkim giliau –
Naktis bus mėnuliui juk fonas.
Na, va, supratai pagaliau –
Nesu aš tiktai telefonas.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-13 10:20:23
Įbersiu šiek tiek druskos, nes man čia prėska. Pirmiausia skaitant atrodo, kad autoriui labiausiai rūpėjo - rimas - skaitai ir matai kaip šokinėjama, kaip eilutės pabaigoje išnyra žodis, tarsi mozaikai atitaikyta detalė, kuri išsiduoda, jog jos tik forma ta pati. Galima sakyti, jog taip savaime, be pastangų - bet tam pastangos ir nebūtinos. Anamcara sako, kad čia viskas parašyta paprastais žodžiais, o man lepunėliui - per paprastais. Poeziją pats suprantu šiek tiek kitaip. Mano akimis, tokiu darbu galima pradėti savo kūrybą, rašymą, bet ilgiau užsibūti nevertėtų.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-02-13 10:16:40
Dažnai tariamai užgesusios žarijos didelį gaisrą sukelia.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-13 09:31:00
Degs aguona laukuos,
Arba saule virš miško,
Tamsą žvakė šukuos,
Kraujas venose tvinkčios...
Su krauju vakare tik geismai išsilies, jei rimtai,- vakaro nostalgija.
..............................................
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2011-02-13 09:26:22
nors žodžiais paprasatais apvilkot mintį, ji nuostabi,itikra
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2011-02-13 08:19:46
O gal ir neužges, ko jau čia taip pesimistiškai :-) Darbas geras, sklandus.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2011-02-13 07:57:42
Visas ugnyje.Toks kaitrus ir ...
Dagys,dilgė,miškas,venos...
Tiesiog tvinkčiojanti nuotaika.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2011-02-13 06:03:52
Nemoku gerų eilėraščių komentuoti. Net ir tuomet, kai toks supratimas, kuris čia aprašytas, man irgi pažįstamas.