Aš - gyvenimo dusinta siela,
Kartais - durianti, kartais - gležna.
Net svajot ir tikėt nebemiela,
Nors pasaulis aplink, bet - tyla.
Nemiga tildo ir graužia mane,
Ir meilė širdies nesušildo.
Nors siela - aš, manęs nebėra,
Tik nerimas skaudžiai nudilgo.
Parkritus žemai, pakilti sunku -
Likimas tavęs nebelaukia.
Kaip nesurikt, jog namuose tvanku?
-------------------------------------------
Jaunystė vilioja ir šaukia...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-01-12 17:46:44
reprezentatyvinis. sutinku su latentic pastebėjimu dėl junginių su žodžiu siela.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-12 16:43:20
Nemiga sunkus dalyx, bet reik išnaudot ją džiaugsmui kurt- pastebiu kad nemažai rašančių ja serga, bet kokie nuostabūs vaisiai tos ligos...Dar norėč paklaust del tokių išsireiškimų kaip dusinta siela ar durianti siela- rodos ne patys taikliausi žodžiai, manau daug nesvarstei juos rašydams kas labiau tink. be to tie būdvardžiai- jie tur pabrėžt prieštarą arba panašumą, o šiose eilėse nelabai dera jie.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2011-01-12 16:16:48
gražus ,bet jaunam per daug pesimistiškas
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2011-01-12 16:03:12
Sunkus.Neramus.Bet reik kilti,nors nelengva.