Aš - gyvenimo dusinta siela,
Kartais - durianti, kartais - gležna.
Net svajot ir tikėt nebemiela,
Nors pasaulis aplink, bet - tyla.

Nemiga tildo ir graužia mane,
Ir meilė širdies nesušildo.
Nors siela - aš, manęs nebėra,
Tik nerimas skaudžiai nudilgo.

Parkritus žemai, pakilti sunku -
Likimas tavęs nebelaukia.
Kaip nesurikt, jog namuose tvanku?
-------------------------------------------
Jaunystė vilioja ir šaukia...