Tu nežinai,
kodėl sudega laukai.
Aš nenumanau,
kodėl tuos pelenus žarstau.
Tu nežinai,
kodėl išskrenda drugiai.
Aš nenumanau,
kodėl jų sparnus karpau.
Tu nežinai,
kodėl verkia tie vaikai.
Aš nenumanau,
kodėl jiems eilių neparašau.
Tu nežinai,
kodėl dejuoja vanagai.
Aš nenumanau,
kodėl ranką jiems tiesiau.
Tu nežinai,
kodėl mane danguj radai.
O aš nenumanau,
kodėl ten aš pasilikau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-01-05 20:53:03
Neįstatykite kitų žodžių į tą patį rėmelį - taip sukuriama monotonija, kuri atbaido skaitytoją.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-01-05 17:47:45
Kartais poezijoje nereikia ieškoti logikos. Juk poezija yra jausmų perteikimas. Žinoma, ne vien tai, bet šis aspektas yra bene svarbiausias. Kita vertus kai kurie žmogaus jausmai jau patys savaime yra antilogiški. Ar melė (ne seksas - nesuvulgarinam, ne pripratimas ar įsipareigojimas - nesubuitinam) yra logiškas jausmas? Geras darbas, man jis patiko.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-05 14:10:34
aš nežinojau, aš nenumanau...- tas kartojimas tikrai pabrėžia savęs nežinojimo.Bet tai nerealu.Nors kiek protaujantis ir turintis jausmus žmogus, tai žinos, supras.Jei neišmąstys, tai pajus intuityviai.