Iš prakiurusio ąsočio
Lėtai sruvena pienių sula,
Jis lieka tuštumos pilnas.
Taip dažnai jaučiuosi aš.
Vėjadulkos bučiuotas gėles
Žolbarstėlės išsupo, pamėtė,
Liko jos šventos, bet be vietos.
Taip ir mano svajos suarkomos.
Žibinkštukas langais bėgiojęs
Dabar šalpusnynuos slepiasi,
Tremtiniu esa, ne partizanu.
Taip laime varau iš savo namų .
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-01-03 23:52:50
Jis lieka tuštumos pilnas -
taip jau būna, kai iš ąsočio išbėga pienių sula.
(taip jau būna, kai iš sielos išeina visi jausmai. pats esu tuštumos jausmą patyręs. o tie, kas nežino, kas yra tuštuma, tai geriau tegul užsičiaupia. tik tas, kas patyrė tą jausmą žino, kad tai - nėra tinkamas jausmas sielai. jau geriau jausti skausmą, ir mirti su juo, nei nieko nejausti, ir būti mirusiam viduje.)
Likusios dvi strofos labai savotiškos, suprantamos tik pačiai autorei. Žudomos svajonės, vejama laimė... Nežinau, ar tai iš tikrųjų vyksta autorės gyvenime, tačiau jei tai vyksta, tai kodėl nepasistengus viso to sulaikyti? ;] Dėl svajonių neverta kovoti. Verta kovoti dėl tikslo. O laimė bus įgyta tik tada, jei pasieksi tikslą. Taip jau gyvenime būna ;]
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-01-03 23:44:22
Man ir visai patiko tas su žibinkštuku prisilietimas prie savęs. Juntami autorės vidiniai rezervai.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-03 22:00:46
Iš prakiurusio ąsočio
Lėtai sruvena pienių sula,
Jis lieka tuštumos pilnas.
Taip dažnai jaučiuosi aš.
Šis stulpelis tikrai yra geras, nusakantis būseną (sielos)žmogaus vienišumo.
Paskutinis stulpelis užkliuną, o su viduriniu reikėtų padirbėti, bereikalo vargote su naujų žodžių dariniais:)
Tikrai, darbas nėra blogas.Sėkmės :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-01-03 21:23:25
Ąsotis nelieka tuštumos pilnas - jis lieka kiauras (nepagalvojote?) CITATA:
Iš prakiurusio ąsočio
Lėtai sruvena pienių sula,
Jis lieka tuštumos pilnas ----- o jau tuštumos jis buvo pilnas, tai visada vienodai (nežiūrint į tai, kokios konsistencijos ir spalvos turiniu jo erdvė buvo užpildoma iki kol pastarasis prakiuro...) tai gi, vienodai, nuo tada kai jį išžiedė, bet jei čia prakiuro nesudužęs, tai tada, nulydė...) ne koks kaip eilėraštis - poezija. (gal jums prasmingas.) o visumoje nė rimo nė ritmo - tik surašytas posmeliais, ir labai jau toks siauras, t.y. visumoje ganėtinai asmenišką dvasią savyje nešantis - lyg dienoraštinio pobūdžio tekstukas.