Pradeda man patikti ši autorė, tik šitas fragmentas,- sniego gniūžte į nosį tam, kuris taip elgiasi. Rankas nusivalom, ir žygiuojam toliau Eile Tyla! :) Nesidairom..

Na, nereikia taip grubiai, ...kiaurai žeMĖN...Sako nespjauk į šulinį, pati gersi...

Kažkas labai,labai turėjo įskaudint...
Sukrėtė.Ir manau,kad čia- gyvenimo istorija.Poetiškai išsakyta labai sklandžiai...

bet trūksta - nurodyti kažką prasmingo, kas tas yra, kuris gali prasmegti nors ir kiaurai (tai gali būti daug kas, net suasmenintas reiškinys, jausmas, bet kas, kas atskleistų gilų požiūrį - prasmingai suskambėtų.) tiek trūksta po tų penkių dvieilių.
kitokiu atveju - jis asmeniškas, tai dienoraštuks.

kampuota išraiška. ne itin.

Dėl manęs, kad ir sninga
Šaltu žvyru tau ant delno.

Dėl manęs, kad ir srūva
Išvaryta lava tavo skruostu.

Dėl manęs, kad ir šoka,
Pelenų kamuoliai Tau iš po kojų.

Dėl manęs, kad ir auga
Kieti akmenys tavo maistui.

Dėl manęs gali prasmegti,
Tu kiaurai žemės...

tinka

P.S.
Va nuo čia kliedėjimas: //Pro iširusį plyšį vėl išlįst atgal.// įskaitant ir tą pacituotą eilutę.

labai prieštaringas, priešprieša kuri neneša savyje paradokso, jis tuo netikras.
pradžia gera, tai yra - penki dvieiliai ir užtenka. paskui jau kliedėjimas prasideda. o penkiuose dvieiliuose jautrus iš širdies jausmas, kuris turi ir vietą po saule. įtikinamas. toliau panašu jau į tokį "Laikykite mane laikykite - arba aš ją (jį) užmušiu." "Na "Daug triukšmo - o muštynių nematyti. palauksime, pavėpsosime, gal susikals, bus reginys." penki dvieilei gerai - jausmai. toliau - skystimėlis...

Frazė "kad ir" nėra šalutinio sakinio pradžia, todėl kableliais jos, šiukštu, išskirti nereikia. O tą jūs padarėt keturiuose pirmuose stulpeliuose. Niu niu niu.
Prasmegti galima ne kiaurai ko, o kiaurai ką. Tad ne žemės, o žemę.
Toks jaunatviško maksimalizmo persmelktas eiliukas. Net nežinau, ar eilėraštis, ar poezija. Vadinkim eiliuku.