Dėl manęs, kad ir sninga
Šaltu žvyru tau ant delno.

Dėl manęs, kad ir srūva
Išvaryta lava tavo skruostu.

Dėl manęs, kad ir šoka,
Pelenų kamuoliai Tau iš po kojų.

Dėl manęs, kad ir auga
Kieti akmenys tavo maistui.

Dėl manęs gali prasmegti,
Tu kiaurai žemės...

Pro iširusį plyšį vėl išlįst atgal.

O ar aš galiu būti keliu?
Mindomu?
Spjaudomu,
Taisomu
Ir vėl gadinamu,
Apsnigtu,
Duobėtu.
Dulkėtu,
Nuvalytu,
Pamirštu...

Ant kurio kris baltas žvyras,
Kuriuo tekės lava išvaryta.

Ant kurio plūs pelenų kamuoliai,
Kuriuo eisi Tu su maišu akmenų.

Juk vis tiek tave liečiu.