Kaltas tik ruduo,
Jis mano atspalvius ištrynė,
O geležinis vėjo šaltis
Į stiklą širdį užrakino.
Užbūrė spyną sidabrinę,
Kad niekas jos neatrankintų.
Snieguolės ugnį kūrė šiltą,
Bet jos į krištolą pavirto
It Jono naktį žydo šviesos,
Tik širdį šaldė sniego pusnys
Pavirto stiklas skausmo ietim
Ir kūnas krito žemėn miegui…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-24 18:59:01
Graži šalčio pasaka.
Vartotojas (-a): Juatas
Sukurta: 2010-10-24 17:00:04
o man kaip tik
ruduo vartus atvėrė atrakino
pažadino mintis iš miego šilto :)
bet šiaip labai jaukus toks eiliukas
Anonimas
Sukurta: 2010-10-24 16:31:24
Pasiimu į mėgstamiausius, ačiū už grožį :)
Anonimas
Sukurta: 2010-10-24 16:30:20
Gražios mintys, metaforos. Paliko gerą nuotaiką. Patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-24 15:13:00
Kaip moksleivės - užskaitau, tačiau avansu. Trūksta kabliuko, kuris užkabintų ir galėtum kūrinėlį, ar bent dalį jo, vėliau prisiminti, užtektų net ir vienos minties, eilutės ir tai reikštų "gerai".
Vartotojas (-a): O dabar
Sukurta: 2010-10-24 13:12:20
Toks pilnas staigmenų :)