Santrauka:
Nėra kam sugrįžt atgalio.
Paprašei:
- Arki mane.
Paskiau, kad sunku,
Kad žinau amatų,
Kur prakaitą šluosto,
Nesusimurzojus purvu.
Ir, kepurę pakėlęs,
Pro kiemo vartus išėjau.
Pro ašarą papūtė vėjas,
Vijosi motinos žodžiai:
- Būk laimingas, sūnau.
O dabar, ak!
Noriu grįžti į žemės maldavimą tą:
- Arki mane.
Ir, padėjęs kaip maldą rankas
Ant gimdančio, šilto jos pilvo,
Atleidimo prašau
Ir prašau:
- Žeme, bent mintim pastatyki į vagą,
Kur prakaito būtų daugiau,
Kad galėčiau akis išsiplauti
Ir gėdą parodyti savo
Bent jau kraštui gimtam.
Tyli motinos šauksmas,
Iškeliavo iš kiemo net kelias.
Nėra kam sugrįžt atgalio.
Tik kažkur vagoje
Džiūsta prakaitas tėvo apartas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Mikolina
Sukurta: 2010-09-29 23:43:52
"Tik kažkur vagoje
Džiūsta prakaitas tėvo apartas". Kiek daug jausmų šiame sakinyje sudėta! Ir kaip viskas artima ir suprantama. Puiku.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-09-29 22:59:28
Puikiai, skaudžiai ir teisingai....Nėra kam sugrįžt atgalio...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-29 17:20:09
Skaudžiai dūrėt ir teisingai.
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2010-09-29 12:49:26
Nesigėdyk, brolau. Visa mūsų pokario karta - emigrantai nuo žagrės. Tai geriau, negu dabar į užsienį.
Vaikai kalba lietuviškai.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-09-29 08:02:08
Pritariu Daliuteisk ir imu, jei leidžiate.Ačiū
Anonimas
Sukurta: 2010-09-29 07:23:12
Net jei nieko daugiau nebūtum parašęs, už šį eilėraštį būtum tituluotas poetu