Paprašei:
- Arki mane.
Paskiau, kad sunku,
Kad žinau amatų,
Kur prakaitą šluosto,
Nesusimurzojus purvu.
Ir, kepurę pakėlęs,
Pro kiemo vartus išėjau.
Pro ašarą papūtė vėjas,
Vijosi motinos žodžiai:
- Būk laimingas, sūnau.

O dabar, ak!
Noriu grįžti į žemės maldavimą tą:
- Arki mane.
Ir, padėjęs kaip maldą rankas
Ant gimdančio, šilto jos pilvo,
Atleidimo prašau
Ir prašau:
- Žeme, bent mintim pastatyki į vagą,
Kur prakaito būtų daugiau,
Kad galėčiau akis išsiplauti
Ir gėdą parodyti savo
Bent jau kraštui gimtam.

Tyli motinos šauksmas,
Iškeliavo iš kiemo net kelias.
Nėra kam sugrįžt atgalio.
Tik kažkur vagoje
Džiūsta prakaitas tėvo apartas.