Santrauka:
artimai laukimo sielai
Vanduo išnyko. Nuoskaudom kalbėjom.
Kai praeitis nuglostė žodžiams kelią,
Prabilo vakaras druska ir duona.
Aš paliečiau tave nebyliai –
Žydėjimo nematęs klykavau, aidėjau,
Stebuklo laukime verkiau be žodžių.
O ryto ūkanoj regėjau smilkstant vyšnią
Kai nuojauta nyki duris išlaužė,
Užgriuvus dangui šunvotės sunoko.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Puella
Sukurta: 2006-04-15 18:22:20
labai patiko:)))
Anonimas
Sukurta: 2006-04-15 17:12:25
nuostabu šitaip laukti,o šunvotei pratrūkus tikrai įvyks stebuklas...
Vartotojas (-a): Cherry
Sukurta: 2006-04-15 15:38:07
Gražus srebuklo laukimas ir verkimas be žodžių...
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2006-04-15 14:30:14
patiko. toks nostalgiškas, liūdnas eilėraštis.
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-04-15 14:27:14
jei siela artima tikrai išgirs...