Vanduo išnyko. Nuoskaudom kalbėjom.
Kai praeitis nuglostė žodžiams kelią,
Prabilo vakaras druska ir duona.

Aš paliečiau tave nebyliai –
Žydėjimo nematęs klykavau, aidėjau,
Stebuklo laukime verkiau be žodžių.

O ryto ūkanoj regėjau smilkstant vyšnią
Kai nuojauta nyki duris išlaužė,
Užgriuvus dangui šunvotės sunoko.