Santrauka:
Liūdesio mintys netikėtai infarktu mirus sesei...
...taip nelauktai, taip neplanuotai
(To lyg ir negalėjo būti!), -
per besiruošiančių išskristi paukščių puotą,
išskridai į Amžinybę ir Tu, Danute...
Tau, sese, neišsakyti švelnūs žodžiai,
lyg pageltę rudens lapai,
man sielos ramybę užgožia
ir nebylus atsiprašymas skrieja į kapą.
O likęs vienas sūnus ilgai Tavęs gedės.
Tu jam buvai paguoda ir viltis.
Prie tėvų kapo dažnai jis liūdės,
kol jam plaks sava širdis.
Vien ašaros skaudina liūdną būtį,
kai artimus, išėjusius Anapilin menu.
Gal ir mano „juodoji viešnia” jau budi
kiekviename saulėlydyje trumpų dienų.
Žinau, - neramios mintys nepaguos širdies, -
stengiuos užgniaužt sielvartą ir gėlą.
Nieks nepabėgsim nuo savos lemties, -
kiekvienas turim savo baigties valandėlę...
.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-09-11 15:41:01
Ačiū visiems
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-09-09 23:38:02
Priimkit ir mano užuojautą ir gyvenkit toliau, tik neužsidarykit vienumoje, šnekėkit, rašykit.Tada skausmas greičiau praeina.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-09-09 21:15:28
Nuoširdžiai užjaučiu. Rašykit, kalbėkit, išsiliekit... Skausmas atlėgs...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-09 20:39:00
Skausmingas...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-09 16:45:07
Gal ir mano ,,juodoji viešnia,,jau budi
kiekviename saulėlydyje trumpų dienų - mirtis nuolat su mumis ir gyenti galima tik supratus, jog mirsi. baroko laikotarpiu net buvo paplitęs ars moriendi (mirimo menas), lietuvių kalba buvo išleistas vadovėlis apie tai, kaip teisingai numirti. eilėarštis per daug didaktinis ir per daug moralizuojanti pabaiga, žinoma, nesakau, kad tokia kūryba neturi teisės egzistuoti, tačiau dvidešimt pirmame amžiuje rimti dėdės kritikai nepalankiai žiūri į tokius tekstus. žinoma, darbas nuoširdus, bet poezijai nuoširdumo neužtenka. vienas dalykas skaityti tai prie kapo ir kitas - pateikti viešam skaitymui. parašyta nėra blogai, bent jau matosi, kad ne dirbtinai suklijuotas, bet vis dėlto asmenius, ypač tokius skaudžius dalykus, geriau pasilikti sau, per daug nuoga pateikti tai nejautriam skaitytojui.
kas dėl gramatikos - po kablelio reikia tarpo, neteisingos kabutės ir jei dėjote daugtaškį, gal nebereikėtų to taško, nes daugtaškis reiškia tąsą, o taškas, kaip supratau, turėjo išreikšti pabaigą, ir skaitytojas sutrinka - viltingi tai žodžiai, su tikėjimu, ar visgi be jokios vilties, su pabaigos teigimu.
P. S. sielvarto užgniaužti nereikia, net psichologai sako, kad skausmas turi praeiti pats.
P. P. S. kai kas sako, kad tekstas - plagiatas. Galbūt tai tik kūrybinės minties sutapimas. Jei visgi plagiatas - tegu tai krenta ant autorės sąžinės.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-09-09 15:41:39
Užuojauta. Manau, kad tokiais atvejais turime būti atlaidesni dėl teksto.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-09 14:11:17
Užuojauta, Jums. Atviras, skaudžiu aidu atsiliepiantis eilėraštis.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-09-09 13:02:01
Užuojauta užuojautomis, bet kūrinys nėra originalus. Labiau dienoraštinis su skolintomis frazėmis, fragmentais.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-09-09 11:47:09
Teko ir man išgyventi sesers netektį, tik po dešimties metų galėjau apie ją ramiai pamąstyti. Didelės Jums ištvermės ir ramybės, kad galėtumėte ištverti patirtą kančią, paguosti tą, kuriam ši netektis dar skausmingesnė.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2010-09-09 09:41:55
Taip, tik kai netenki kažko labai artimo, supranti, kiek jis reiškė tau...
Netektis visada sunkesnė, nei mes bandom ją įsivaizduoti... Užuojauta...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-09 08:37:54
Nuoširdžiai užjaučiu sesei mirus. JŪsų kalbėjimas labai nuoširdus.