...taip nelauktai, taip neplanuotai
(To lyg ir negalėjo būti!), -
per besiruošiančių išskristi paukščių puotą,
išskridai į Amžinybę ir Tu, Danute...

Tau, sese, neišsakyti švelnūs žodžiai,
lyg pageltę rudens lapai,
man sielos ramybę užgožia
ir nebylus atsiprašymas skrieja į kapą.

O likęs vienas sūnus ilgai Tavęs gedės.
Tu jam buvai paguoda ir viltis.
Prie tėvų kapo dažnai jis liūdės,
kol jam plaks sava širdis.

Vien ašaros skaudina liūdną būtį,
kai artimus, išėjusius Anapilin menu.
Gal ir mano „juodoji viešnia” jau budi
kiekviename saulėlydyje trumpų dienų.

Žinau, - neramios mintys nepaguos širdies, -
stengiuos užgniaužt sielvartą ir gėlą.
Nieks nepabėgsim nuo savos lemties, -
kiekvienas turim savo baigties valandėlę...
.