Liudna ir graudu, kai pagalvoji, kiek kovota, kad turetumem savo Lietuvele, o dabar paklosim ja ant delno visiems, kas geis.

Ačiū, kad perskaitėte, ačiū už gausius komentarus. Nėra beviltiška, nes daug žmonių taip mano. Juk svarbiausia, kad tie, kurie spekuliuos Lietuvos žeme, žinotų, jos jie elgiasi nedorai. Žinoma, eilėraštis nėra tas "vienas kraujo lašas būt Tave apgynęs...", bet kartais ir vienas žodis svarbu. Juk svarbu ir savo poziciją išreikšti, ją palikti ateičiai. Tiesa niekada nebūna banali ir jos nebūna per daug. Kalbėkime, rašykime ir tikėkime savimi, savo tauta, savo valstybe. Mūsų dar tikrai daug.

O kam mums ta žemė, jei kelnes pasiraitoję į švetimas šalis lekiam ir sugrįžti nenorim? Praregėsim, kai svetimtaučio ar nutautėlio kampininkais tapsim, bet bus jau nesugrąžinamai vėlu. Ačiū Jums už širdį persmelkiančią tiesą.

Patriotinis eilėraštis, vos ne kaip antrasis himnas dabartinės krizės laikais

Siųsti į seimą, tegul skaito, gal nors kiek pakutens širdį, jei ten tokia dar liko.Sąžinės juk nebėra.

Nuostabus patriotizmas! Sužavėta esu!

Senai bebuvau skaičiusi tokias tikras, tokias nuoširdžias ir patriotiškas eiles... Tiek daug jose žinojimo ir nuojautos, ir nerimo... Suspaudė širdį kaip tada, kai buvo kuriamas sąjūdis... Tik tada šventai tikėjom, kad atgavę Lietuvą iš rusų, daugiau niekam juos neatiduosim... Deja, deja... Šios eilės labai tiktų tiems bediskutuojantiems ar reikia kūrybos ŽŽ ne lietuvių kalba (nors gal būt tai tik maža dalelė TO, apie ką autorius kalba savo eilėraštyje)...

Dar draudimui nepasibaigus nemaži plotai jau per godžius tarpininkus priklauso danams, norvegams, vokiečiams.Ko nepadarė ginklai, tą padaro pinigai.Aktualus kūrinys.Dėkui autoriui.Už procesus gimtinėje neatsakingų nėra, o atsakingų stinga...

skyrybos ženklai kai kur nemotyvuoti, bet kilni mintis kilni.

...Kaimynėli mielas, nėra taip jau blogai, tikrai tikrai matosi ir viltinga saulutė...o kūrinys labai geras, reikia tokių, kas budintų ir keltų...už tai Autoriui dar kartą ačiū...

Ne vien tik žemę, save parduodam o savo seseris dukras ispanams, turkams ir visiems kitiems pasismaginimui teikiam. Savo Motinas išleidžiams anglams užpakalių valyti, o tėvai iš širdgėlos prasigėrę ir nuo pilstuko kaukuolinio mirę arba po sausu beržu pasikorę. Gal matosi tam galas? Nemanau, nes mokslas mokamas, o jo kokybė tokia, kad baigę eina gatvių šluoti. Geras išsilavinimas tik privelegijuotųjų vaikams, tikrai ne tų kurie po tankais gulė. Skaudddddu, bet Lietuvėlė tikraio nyksta. Pažvelkim, kad ir į kasdieninę mūsų kalbąir kiek ten liko lietuvybės.

...Viena tik ramina, kad tie kas parduoda ir kas perka - neamžini, o ŽEMĖ LIETUVOS AMŽINA...geras altualus kūrinys, ačiū, Skroblai...labai...

Ar, skroblai, ne mažiau lietuvių?
Bet dabar gal svarbiau priglusti prie šitų tavo minčių ir pamatyti, kad tos LAISVĖS vis mažėja net ir išlaikant neparduotas žemes ir miškus užsienio piliečiams.
Gal taip Dievo (istorijos) paliepta, a?

Suprantu Jūsų skausmą ir nevilties šauksmą. Kapitalui sienų nėra. O ir atėjūnų tarsi irgi nėra, yra tik ES išorinė siena, vidinė - žymi, jau ladai rezervuotai, etniinių valstybių žemes, kaip ES darinio.
Gerbiamas Skroblai, norėčiau Jūsų nuoširdų nerimą ir skausmą, paaitrinti Tautvydo Buslevičiaus 1992 metų eilėraščio "Skelbimas"posmais: "Aną, prie Soldino sudužusią parduodam/ Su šventais ir nešventais vardais/ Ir kertam Lietuvą kaip sodą,/Apsvaigę viltimi o nežiedais//Ištieskim širdį paniekams ir smūgiams,/ kaip moterį užgertą tulžimi./ Arkliavagių ir smuklininkų mugėj/ Parduotam Lietuvą savi ne svetimi.// O Viešpatie, sutraiškytą po tankais/Nuleiskim vėliavas, sulenkime kelius.//Pomirtinė knyga "Kažkieno laikinoj atminty", Tautvydas Buslevičius, išleidimo metų nepamenu.
Posmus cituoju iš atminties, labai jau giliai jie įsmigę...Dėkui Jums už aukštą gaidą.

Tai mes dar turim ką savo?

Dievs duos - neparduos