(Atsiliepiant į tai, kad 2011-ųjų  metų viduryje baigiasi draudimas
Lietuvos žemę parduoti užsienio piliečiams)

Vis baugina – išnyksim, ištirpsim, nebeliks Lietuvos,
Ir kai kas pavadinimą naują – Dykra, sugalvojo,
Kur būta kadaise senos ir didingos lietuvių tautos,
Neva, kinai gyvens ir bambukų giraitėj kurs savąjį rojų.

Nežinau, kam bauginančias kurpti žinias,
Gal, kad tėviškės žemių gimtųjų daugiau nemylėtum,
Kai už jas, gobšieji sukirtę putlias rankeles,
Suks juodąjį  biznį, prieš tai prigrasinę, kad tu tik tylėtum.

- Neišduok, neišduok Lietuvos, - meldė motina sūnų po karo,
Dažė drobes žaliai, siuvo marškinius tartum berželiui.
Kaip kitaip, juk tai rūbų spalva partizano,
Kaip ir medžio miške, samanėlės, eglaitės prie kelio.

Partizanai negrįžo, bet žemės ir girios išliko,
Liko vardas valstybės po metų ilgų atstatytas,
Tik ir vėlei, juodas varnas prie Nemuno klykia –
Lietuvos, kaip tokios nebėra, ateity nematyti!

Kas didžiūnams, kurie postuos pelninguose sėdi,
Kas prašys ir graudens – neparduok, neparduok Lietuvos?!
Neparduok žalių girių, savo gimtojo sodžiaus
Neaiškiems atėjūnams iš šalies svetimos!

Nėr kam eiti į girią, o ir girios ne tavo,
- Privatu, privatu! – skelbia žmogui grėsminga lenta.
Kai nuo turto siekimo vieniems širdys ir akys aptemo,
Nuo tada nemiela ir laisva gi kitiems Lietuva.

Neparduot Lietuvos – neparduoti jos žemių ir girių,
Kad turėtų vaikai, o ir paukščiai, išskridę kur grįžti,
Kad išliktų vieta nors trims milijonams lietuvių
Prie Baltijos jūros, sausumos lopinėlis mažytis.