Laukiau dvelksmo, aš į širdį.
Tarsi debesio ant mėlyno dangaus.
Tarsi lašo iš giedro ir saulėto dangaus.
Tarsi dviejų baltų sparnų...

Sparnų - kurie neštų mane į laimę,
Kurios dar niekad nepatyriau.
Iš ilgesio, laukimo, iš ašarų ir skausmo...
Sparnų – kuriuos kažkas vadino „meile“.

Tikėjau, kad neš mane sparnai,
Tikėjau meilė, tikėjau be vilties.
Žinojau krisiu, nepasiekusi dangaus.
Tikėjau meile...

Mačiau sparnus baltus ir skaiščius,
Mačiau svajonėm ir sapnais.
Tik tada giliai širdy aš supratau,
Neneš manęs sparnai, nelemta man mylėt...