Gyvą žaizdą prapjovė
Gruodžio naktį speiguotą.
Labanoro šventovė
Vėl ugnies suniokota.
Čia mus krikštijo. Žvelgė
Iš paveikslų šventieji,
Mokė melstis. O, varge,
Kuo mes taip nusidėję?
Šiam stebuklų šventoriui.
Net karai be žarijų
Dabar skausmą kęst oriai
Duok stiprybės, Marija!
Dėsim litą prie lito
Ir vėl kirviai skambės.
Nevalia mums švaistyti
Pareigos ir garbės.
PelėdaitėS
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-22 23:42:10
Padvelkė senovės lietuvių dvasia, kai po kovos su kryžiuočiais, atstatinėdavo savo sudegintas pilis ir vėl atgimdavo gyvenimas.
Vartotojas (-a): P Aibutis
Sukurta: 2010-07-22 17:46:58
Puiku! Džiugu ažgirst daugiau labanariškių balsų.Tu man priminei Pelė`dičių dainas ,kai anas dainuodava vakarais aidamas pra Labanarkų su melynem iš Saniškių....
Anonimas
Sukurta: 2010-07-22 17:01:09
KĘst.
Perkeliu į Jausmus.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2010-07-22 16:37:46
O, aš irgi džiaugiuosi.
O eilėraštis puikus. Gera būti jaunai... ir protingai.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-07-22 16:26:33
pirmas posmas - pavyzdinis. toliau sekantieji šiek tiek nublanksta, bet visumoj - gerai.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-07-22 16:19:38
Kvietimas į kovą? Bet kūrinys puikus, dvelkia senovės lietuvių drąsa ir ryžtu...
Anonimas
Sukurta: 2010-07-22 16:19:22
Pelėdaite, Jūsų kūryba man lažkuo primena mūsų senąjį Pelėdą. Ar tik ne giminės būsit? SPrendžio iš patriotinės kūrinio tematikos
Vartotojas (-a): Lauksmė
Sukurta: 2010-07-22 16:16:21
Jamu toki:)