Tu mokykis kalbos iš paukščių.
Nepasiduoki tiems, kurie tavęs nemyli.
Jiems atsakyk, kad kūnas – niekas,
Prikaišiok, kad sielos pavydi tie,
Kurie laiko tave už sparnų.
Aš mąstau ne mintimis, o sparnais.
Negi gavau juos veltui, kad tik
Čežinčiau močiutėms po langais?
Ar tu iš tų, viensparnių angelų,
Kur dūzgauja vos prapliupus lyti?
Naktį prilijo nuodais.
Besparniai braidžiojo po balas.
Kol nuodai veikė – likimas darė klaidą savo –
Jo taurės su šūksniais „už dangų!!!“
Mums čia ne vieta.
Pakilsim, nuskrisim, prisišvartuosim,
Kur nėra tavęs ir kitų.
Parnešim iš kosmoso tamsos su liepsnelėm.
Kol nuodai veikia –
Skrisk! SKrisk!! SKRisk!!! SKRIsk!!!
SKRISk!!! SKRISK!!!
Jėzus prie vartų skambina raktais (simfoniją).
Ausis sugauna tūkstantį sparnuotų žingsnių.
Mus, pavargusius angelus, pasitinka su
Rojaus kvapais, kurie ištrins atmintį
Ir pavers visus negimusiais vaikais.
Po to apie tai dainuos Mamutas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ich_liebe_dich
Sukurta: 2006-04-07 09:58:05
ačiū kad skaitėt.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2006-04-02 16:19:54
Eilėraštis turbūt buvo nelengvai parašytas, nes ir skaityti ( kalbu tik apie save) buvo nelengva. Mąstau vis tik ne sparnais. Labai patiko mano kažkodėl užmirštas -"prisišvartuosim". Gal todėl, kad jaučiu, jog prisišvartavau, o gal todėl, kad būta tokio gyvenimo, kuomet norint patekti ant žemės, reikėdavo prisišvartuoti. Beje, besimokydamas kalbos iš paukščių ir pats pavirtau pelėda.. Bet ir paukštininkystėje irgi kaip žmonėse- su kiekvienu paukščiu reikia surasti savo kalbą. Aš jus supratau ir myliu, bet labiausiai eilėraščio pradžioje ir pabaigoje..
Sėkmės. Lauksiu daugiau.