Tu mokykis kalbos iš paukščių.
      Nepasiduoki tiems, kurie tavęs nemyli.
      Jiems atsakyk, kad kūnas – niekas,
      Prikaišiok, kad sielos pavydi tie,
      Kurie laiko tave už sparnų.
      Aš mąstau ne mintimis, o sparnais.
      Negi gavau juos veltui, kad tik
      Čežinčiau močiutėms po langais?
      Ar tu iš tų, viensparnių angelų,
      Kur dūzgauja vos prapliupus lyti?
      Naktį prilijo nuodais.
      Besparniai braidžiojo po balas.
      Kol nuodai veikė – likimas darė klaidą savo –
      Jo taurės su šūksniais „už dangų!!!“
      Mums čia ne vieta.
      Pakilsim, nuskrisim, prisišvartuosim,
      Kur nėra tavęs ir kitų.
      Parnešim iš kosmoso tamsos su liepsnelėm.
      Kol nuodai veikia –
      Skrisk! SKrisk!! SKRisk!!! SKRIsk!!!
      SKRISk!!! SKRISK!!!
      Jėzus prie vartų skambina raktais (simfoniją).
      Ausis sugauna tūkstantį sparnuotų žingsnių.
      Mus, pavargusius angelus, pasitinka su
      Rojaus kvapais, kurie ištrins atmintį
      Ir pavers visus negimusiais vaikais.
      Po to apie tai dainuos Mamutas.