V sako, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis, bet aš manau, kad paskutiniam nėra dėl ko juoktis. Kuris iš mūsų lieka – dar neaišku. Žinau tik tiek, kad net ir tiesiausias veidrodis neišlygins įdubusių akių, užkritusių vokų, patemptų lūpų. Paukščių snapuose nešamos sėklos nekris ant galvos ir nesudygs it plaukų laukymė, kad atrodytum gražesnis sau ar kitiems. Tiesiog esi priverstas būti nuoširdus su savimi, kad baltos sienos nusidažytų įvairiomis spalvomis lyg pro prizmę krintanti saulės šviesa.
Tos alyvos, kurias atnešė mama, užtvindė mano palatą nepaprasto kvapo – senelio sodybos, ką tik nupjautos žolės, ramunių, išsirikiavusių pukeliais aplink supynes, pakabintas ant obels šakos. Ir užsimerkęs matau, kaip krinta raudoni obuoliai, linguoja šakos, aplipusios baltutėliais alyvų žiedais, plaukia žalia upė palei namo pakraštį, o aš pribėgęs kyšteliu basą koją. Ir taip gera, taip kutena!
„O dabar nekutena? Nori pasakyti, kad visa tai, ką Tau sukeliu, neteikia malonumo? Klausyk, mano mielas drauge, neįvertini mano pastangų. Nors ir sakau, kad mes broliai, neklausai manęs, nenori pasiduoti šiame žaidime. Tavo gimdytoja sako, kad viską iškęsi. Tačiau aš nesuprantu, nejau Tu kenti? Žinai, ne visada draugystė teikia vien džiaugsmą, juk būna visko, tad susitaikyk!
Tavo V.”
Kaip ir visad V pertraukia. Nemandagus. Gražiausias mintis, svajas nuveja ir primena, kad realybė vos per kelis žingsnius nuo manęs.
- O, pagaliau pabudai, - netoli savęs išvystu Roberto siluetą. Jis vis ryškėja ir ryškėja, kol pagaliau aiškiai matau juokingus antakius.
- Rodos, kad net nebuvau užmigęs.
- Na, kaip gi nebuvai! Kai tik mama išėjo, skendėjai baltuose pataluose kaip angelas.
- Manai, kad greitai juo tapsiu?,- paklausiu ir žvelgiu jam tiesiai į akis.
- Ką tu čia kalbi? Matyt, blogas sapnas. Juk tvirtėji, Matai, tvirtėji!,- jo akys, rodos, nemeluoja ir švyti it dvi išsigelbėjimo burės.
Dar viena tabletė raminamųjų prieš rentgenogramą, palaikantis daktaro žvilgsnis ir laukimas. Turi pasirodyti mama. Laikrodis ant sienos tai nutolsta, tai priartėja, o sekundinė rodyklė neskuba. Žiūriu, kaip kapsi balkšvas skystis, nuteka vamzdeliu, pritvirtintu prie mano krūtinės, ir visas subėga į nežinomybę. Ramuma pradeda švelniai kutenti padus, o daktaras ruošia dar vieną injekciją.
Pamenu, anksčiau bijojau adatų, palatų, kvepiančių medikamentais, siaurų ligoninės koridorių, o baisiausiai atrodė tos tuščios lovos, kuriose matėsi žmogaus išgulėtos žymės. Tada spėliojau, kas jam galėjo nutikti: galbūt pasveiko, tad buvo išrašytas iš ligoninės, galbūt dėl nežinomų priežasčių perkeltas į kitą palatą, galbūt tai buvo paskutinė jo praleista naktis.. Paskutinio svarstymo visad kratydavausi, bandžiau net pamiršti, kad egzistuoja ir tokios baigtys, bet su laiku paskutinis svarstymas pakilo į pirmąją vietą, kai išgulėtas žymes palikau pats.
„Išgulėtos žymės, ilgi koridoriai, palatos, medikamentu kvapas.. na, kiek kartų girdėsiu šitas Tavo sapaliones? Atrodo, kad neturi apie ką mąstyti, tad patarsiu: galėtum pagalvoti, kaip sušvelninti tą procesą, kitaip vadinamą chemoterapija, taip pat apsvarstyti mūsų bendravimo ypatumus. Aš šitaip stengiuosi, kovoju, kad tik likčiau kartu su Tavimi ir žinai, dabar įsitikinau, kad pasirinkau tą, kurio ir norėjau. Tave, mielas broli, Tave!
Tavo V.“
Į palatą skubiu žingsniu įeina mama.
- Matai, atsiprašau, bet kaip tyčia susidarė kamštis, negalėjau greičiau,- uždususi kalba ji.
- Nieko, mam, viskas gerai.
Pabandau nusišypsot, bet nevykusiai. Akių vokai pasidaro per daug sunkūs, kad galėčiau juos atlaikyti. Jaučiu mamos ir daktaro rankas, pakylu į orą ir greitai priglunda vėsuma. Dar kartą pabandau atmerkt akis ir pro siaurą plyšį pamatau išgulėtas žymes. Šios mano, tik likimo spėti nesinori.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-07-20 23:30:26
Galima kabinėtis prie kablelių, prie daugtaškių, gal dar prie kelių smulkmenų bet tik pavydėti galima tokio sklandaus, psichologinio herojaus porteto perteikimo. Taip, nepaminėta čia nei mirtis, nei vėžys, bet tai apie ką eina kalba aišku visiems. Diologas su savo (V) atskleidžia visus mirštančiojo žmogaus psichologijos niuansus. Čia ir viltis ir dvejonės, tarpais supratimas neišvengiamybės. Kas ypač patinka, kad AUtorė neteigdama savo tiesioginių išvadų jas pasidaryti palieka skaitytojui. Ačių už puikią dalį. Geras tas rašytojas kuris parašo kūrinį apie meilę nei kart šio žodžio nepavartojęs. LYgiai geras tas kas šitaip gali rašyti apie mirties patale gulintį žmogų.
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2010-07-20 23:18:27
tai ne pabaiga, bus tęsinys.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-20 23:15:10
Ne tiesiausias veidrodis, o gal lygiausias.Kai žydi alyvos, raudonų šviežių obuolių ant medžių dar nebūna, jie negali kristi.Man čia panašu į dienoraščio užrašus, bet ne į novelę, nėra veiksmo, staiga baigiasi rašinys ir nieko daugiau nepasakoma.O juk norėtųsi išgirsti kažką giliau ir jautriau. Bet gal tai ne pabaiga, bus tęsinys...
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2010-07-20 14:41:12
manau, kad kūrinys nepabaigtas. kūriniui trūko tikrumo, jausmų,veiksmo.
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-07-20 14:05:08
"Tos alyvos, kurias atnešė mama, užtvindė mano palatą nepaprasto kvapo..." - užtvindyti ne ko, o kuo. Tad: nepaprastu kvapu;
"...ramunių, išsirikiavusių pukeliais aplink supynes, pakabintas ant obels šakos..." - pūkeliais? pulkeliais?
"- Na, kaip gi nebuvai! " - kaipgi kartu rašosi;
"- Manai, kad greitai juo tapsiu?,- paklausiu ir žvelgiu jam tiesiai į akis." - kablelis po klaustuko nereikalingas;
"- Ką tu čia kalbi? Matyt, blogas sapnas. Juk tvirtėji, Matai, tvirtėji!,- jo akys, rodos, nemeluoja ir švyti it dvi išsigelbėjimo burės." - kablelis po šauktuko nereikalingas;
"...galbūt tai buvo paskutinė jo praleista naktis.. " - daugtakis susideda iš trijų taškelių;
„Išgulėtos žymės, ilgi koridoriai, palatos, medikamentu kvapas.. na, kiek kartų girdėsiu šitas Tavo sapaliones? " - daugtaškį sudaro trys taškai. Šiuo atveju po daugtaškio reikia pradėti didžiąja raide, nes prasideda kitas sakinys;
"Aš šitaip stengiuosi, kovoju, kad tik likčiau kartu su Tavimi ir žinai, dabar įsitikinau.." - kablelis po "Tavimi";
"Pabandau nusišypsot, bet nevykusiai." - galūnių nukirtinėjimas būdingas šnekamajai kalbai, čia jis nelabai tinka. Juolab, kad iki šiol pasakotojo tekste to nevartojai.
Man keista pasirodė tai, kad po V žodžių pridedi "Tavo V.". Tai būdinga laiškams, laiškeliams, žinutėms. Šiuo atveju suprantu, kad V tiesiog įsiterpia į berniuko mintis. Tad nemanau, kad dialogo metu kas nors pabaigęs savo žodžius sako: "Tavo..." Na, nelabai kaip čia skamba.
Tekstas trumpokas, tad nelabai yra ką ir pasakyti. Kažkodėl nepajutau nei jautrumo, nei trapumo, kuris, manau, turėtų būti tokioje situacijoje. Gal dėl to, kad dalis trumpa, neina pajusti pasakotojo nuotaikų, jausmų. Viskas tarsi iš šalies. Bandoma kalbėti lyriškai, jautriai, tačiau skaitytojas nespėja perimti to jautrumo, kai tekstas staiga pasibaigia. O jame, pasirodo, taip nieko ir nenutiko. Trūksta kažkokio veiksmo. Gal ir ne tiesioginio, vykstančio aplink berniuką. Bet reikia.
Vartotojas (-a): Laima
Sukurta: 2010-07-20 12:26:43
Mintys apie veidrodį ir paukščius puikios, nuoširdus, jausmingas pasakojimas.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-07-20 11:27:49
įtaigiai užrašyta. gerokai labai patiko :) (mano gramatika iš susižavėjimo šlubuoja)
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2010-07-20 11:12:38
uoj, visgi palikau klaidelę - „Pamenu, anksčiau bijojau adatų, palatų, kvepiančių medikamentais, siaurų ligoninės koridorių...“ jei galima kabliuką po palatų padėkite:) Ačiū
Anonimas
Sukurta: 2010-07-20 09:42:07
...skaudus pasakojimas...patiko.